Simonas Adomavičius – labai ilgai ieškojęs savęs bei srities, kurioje norėtų dirbti ir save realizuoti, atrado, kad duomenų analitika galėtų būti TAI. Baigęs “Vilnius Coding School” Duomenų analitikos mokymus, šiuo metu dirba duomenų analitiku įmonėje “Danske Bank”.

Koks Jūsų profesinis kelias iki mokymų? Kokioje srityje dirbote?

Vos tik apsigyniau bakalaurą, itensyviai pradėjau svarstyti ką norėčiau dirbti. Dirbti tai ką studijavau nebuvo nei minties. Ne todėl, kad man tai nepatiko, priešingai, politikos mokslų bakalauras man davė beprotiškai daug, ypač suvokime (kiek to tuo metu reikėjo) kaip funkcionuoja pasaulis. Vis dėl to, jau antram kurse supratau, kad politikos sritis ne man. Laimei, studijų metu išbandžiau save keliose organizacijose, savanoriškose aplinkose ir nemažai skyriau saviugdai, kas privedė mane prie išvados – man patinka bendrauti su žmonėmis, norėčiau jiems padėti, bei noriu vietos tobulėjimui. Taigi, atsidūriau pardavimuose.

Pardavimuose praleidau beveik 2 metus. Man labai pasisekė – turėjau nuostabų vadovą, kuris mokino ne tik pardavimo meno, tačiau ir gyvenimo. Laikui einant, pradėjau jausti jog kažkas ne taip, ir kad kažko trūksta, todėl pradėjau vis dažniau ir dažniau pagalvoti ir bandyti atsakyti į klausimus „Kas man šiame darbe patinka, o kas nepatinka?“, „Ką aš norėčiau veikti?“, „Ką aš galėčiau daryti, jog man už tai mokėtų pinigus?“. Būtent paskutinis klausimas mane itin tvirtai paveikė, nes dėl jo pradėjau keisti savo požiūrį į darbą. Pradėjau galvoti apie apčiuopiamas savybes, įgūdžius ir žinias, kurios lieka manyje, kai keičiasi darbas. Todėl pradėjau mokytis, lankyti įvairius kursus ir mokymus, bei bandyti naujus dalykus, kuriems anksčiau neturėjau drąsos, vien tam, kad išsiugdyčiau įprotį, išlavinčiau techniką ir įgyčiau žinių bei praktikos, kurios pravers man bet kuriam kitam darbe, bei gyvenime. Kai pajutau, jog daugiau nieko nebeliko, kas mane trauktų ir domintų pardavimuose, nusprendžiau siekti to – kas man tuo metu atrodė įdomu – marketingo.

Iš pat pradžių, buvau susidomėjęs drop shipping’u, svarsčiau apie savo el. parduotuvę, bei nuosavą verslą ir buvimą finansiškai nepriklausomu. Tačiau kaip pasakė mano vienas draugas paklausus jo, kodėl aš nedarau to, ko noriu – „Viskas yra pakankamai paprasta: kai žmogus nori, jis daro, o jei nedaro – per mažai nori“ – tuo metu, aš akivaizdžiai to per mažai norėjau, kad galėčiau sistemingai siekti šio tikslo. Nepaisant to, vedamas tingumo sugalvojau kitą planą – o tebunie aš susirasiu darbą su Google ir Facebook reklama, išmoksiu tai, vėliau lygiagrečiai pa‘freelance‘insiu ir dar sukursiu savo el. parduotuvę. Iš pirmo žvilgsnio planas buvo nepriekaištingas: turėjau aiškų tikslą, turėjau viziją, turėjau planą, nuoširdžiai to troškau ir, žinoma, pats svarbiausias, žinojau kodėl to noriu. Vienintelė problema, kaip gauti darbą marketinge, jeigu neturi patirties ir, tuo labiau, baigei visiškai su tuo nesusijusius mokslus? Ogi viskas paprasta – susirandi įmonę, kuriai galėtum dirbti nemokamai kaip praktikantas, iki tol, kol įgauni patirties pakankamai, kad galėtum bent jau gauti minimalų darbo užmokestį, o tuomet sunkiai dirbi ir mokiniesi, jog įrodytumei, kad esi vertas daugiau. Taip ir nutiko.

Kai 2019 m. pradžioje pradėjau dirbti reklamos agentūroje, atrodė, kad gyvenu svajonių gyvenimą: 1) žinojau ko norėjau ir 2) pasiekiau tai. Daug dirbau, daug mokiausi, nemažai išmokau. Žinot tą posakį “Atsargiai su svajonėm nes jos pildosi” ? Tam tikra prasme taip ir buvo: norėjau pajausti ką reiškia generuoti el. parduotuvei pardavimus ir tai gavau. Būtent tuo momentu, valdant Facebook reklamas, manyje įsižiebė kibirkštis, kurios dar iš karto nepastebėjau. Ta kibirkštis buvo algoritmai reklamoje. Jie mane sužavėjo, norėjau juos nukonkuruoti, rasti būdų kaip juos pergudrauti, o mano sėkmės rezultatas – geri kliento pardavimai. Tačiau vos tik viskas pradėjo įgauti pagreitį, teko atsisveikinti su įmone kurioje dirbau. Jeigu galvojate, kad susiradau kitą reklamos agentūrą ar pradėjau vystyti asmeninę el. parduotuvę – klystate. Sugalvojau, jog noriu save išmėginti SEO.

Priimant šį sprendimą galvojau kokiu specialistu norėčiau būti. Mintyse vis dar maniau, kad noriu būti marketingistas, dirbantis su digital produktais., todėl ir nusprendžiau „padidinti“ savo sugebėjimų spektrą. Tačiau, tuo metu, pats dar to nežinodamas, tiesiog keliavau link visų tu algoritmų bei sistemų pažinimo, kurios mane sužavėjo dirbant su reklama. Laimei, kadangi jau turėjau šiokios tokios patirties reklamų srityje, bei prisiskaičius šiek tiek literatūros apie SEO – pavyko gauti darbą. Vėlgi, darbas iš pat pradžių nebuvo labai gerai apmokamas, tačiau pinigus dar spėsiu uždirbti, kai rasiu sritį, kurioje galėsiu tapti geriausias. Darbą gavau startuolyje, kuriame buvo daugybė privalumų – darbiniai kompiuteriai, nemokami kursai kvalifikacijos kėlimui, komandiruotės, užkandžiai, lankstus darbo grafikas ir kt.

Dirbant su SEO, pradėjau matyti ir suprasti, kaip svarbu paruošti turinį taip, jog jis atitiktų vertinimo kriterijus, nuolat ieškant geriausio, efektyviausio sprendimo. Taip pat pradėjau matyti ir kokia didžiulė yra informacijos galia ir kiek su ja galima padaryti. Kadangi darbui buvo reikalingos minimalios HTML ir CSS žinios, dėl pilnos komplektacijos pradėjau mokytis ir JavaScript. Su pastaruoju, norėjau patobulinti savo Google Spreadsheet darbus automatizuojant tam tikrus procesus, o tam buvo reikalingas Google AppScript, kas iš esmės yra tas pats. Vėliau susidūriau su nauja profesija apie kurią nebuvau girdėjęs – „Data analyst“, „Data scientist“, „Data engineer“ ir kt. Pradėjau domėtis kas tai bei kokios galimybės dirbti Lietuvoje, ko tam reikia. Pradėjau mokytis SQL ir Python, susiradau magistro studijas į kurias galėčiau stoti. Turėjau planą, turėjau tikslą, turėjau viziją 8 metams į priekį (ko niekada neturėjau ankščiau), bei tiesiog jaučiau, kad turiu tai daryti. Kaip ten sako, nauji metai – naujas aš? Nuo 2020 metų sausio 1 d. tapau bedarbis. Tuo metu dar nežinojau kaip gausiu darbą ir ką darysiu jei nepavyks. Tačiau žinojau, kad gausis.

Kol ieškojau darbo, mokiausi savarankiškai per YouTube ir Codecadamy, tačiau po mėnesio laiko, nepavyko rasti net įmonės, kuriai galėčiau dirbti nemokamai. Atrodė, jog mano planas, kol kas neveikė. Todėl, nusprendžiau pakeisti strategiją ir įrodyti, tiek būsimiems darbdaviams, tiek išbandyti savo troškimus ir savo sukauptas žinias, pradedant lankyti duomenų analitikos kursus. Sprendimas nebuvo lengvas, buvio šiokių tokių nesklandumų kurie trukdė, tačiau ne viskas visada lengva, tiesa?

Galiausiai, vasario viduryje pradėjau lankyti kursus, o jiems įpusėjus prasidėjo bendravimas su viena recruitere, kurios dėka, dar po poros mėnesių gavau darbą.

Kodėl nusprendėte dalyvauti programoje ir mokytis programuoti?

Pamenu, kažkada kai mokiausi universitete antrame kurse, galvojau jog būtų visai įdomu išmokti programuoti, tačiau pabandęs šiek tiek HTML ir CSS, nelikau labai sužavėtas. Neplanavau tapti programuotoju, nors niekada neatmečiau galimybės, kad nepaisant savo norų gyvenimas gali mane į tai atvesti. Kas galėjo pagalvoti… vis dėl to atvedė!

Kai dar buvau svarstymo etape dėl naujos karjeros, kurioje neturėjau jokių žinių, daug galvojau kas man yra svarbu įvairiose gyvenimo sferose ir viską bandžiau sudėlioti taip kad būčiau patenkintas priimamu sprendimu. Tai buvo tarsi tas „Aha!” momentas, kuomet atrodo pradedi galvoti, kaip anksčiau neatėjo tokia geniali mintis!

Norėjau kurti savo verslą, kad būčiau nepriklausomas, tačiau labiausiai tiesiog norėjau kurti kažką naują, kažką nuo nulio. Man visuomet patiko galvoti, ypač apie smulkmenas, ir jei anksčiau jaučiausi daugiau mąstytojas, nei darytojas –  tada radau būdą kaip pakinkyti savo prigimtį geresniam tikslui, ne tik mąstant, bet ir darant. Norėjau tobulėti, laimei, programuotojo kelias pilnas viso to. Norėjau dirbti su žmonėmis, pasirodo duomenų analitikai itin daug dirba su žmonėmis, kaip ir duomenų mokslininkai. Žinoma, taip pat pasirinkimą įtakojo ir atlyginimo galimybės, nors tai nebuvo prioritetas, tačiau taip pat tapo svarbiu veiksniu planuojant ateitį.

Reziumuojant, savo sprendimą galėčiau apibūdinti citata iš Vilnius Coding School, kabėjusia mūsų kabinete virš durų: „I wanted to become a rockstar, so I got into IT“. Nes panašiai taip dabar jaučiuosi. Žinoma, neatmetu galimybės jog ateityje vėl viskas gali kardinaliai keistis, tačiau aš dėl viso to esu ramus – aš ieškojau, radau, priėmiau sprendimą, pasiekiau tikslą (na bent jau pradžią, manęs vis dar laukia 8 metų karjeros vizija!) ir buvau apdovanotas visa ta kelione tikslo link, bei jos rezultatais. Visa kitą laikas parodys, tačiau esu tikras, kad vis viena viską sudėlios į savo vietas, mano naudai.

Kaip sekėsi mokymuose? Kokių žinių ir įgūdžių įgijote?

Pradėjus mokslus, nemažai dalykų jau žinojau. Mažiausiai paliesta tema buvo vizualizacijos su Tableau. Ir nors nemažai dalykų jau žinojau, tačiau mokinimasis nuo pradžių, visiškai kitaip sustato viską į savo vietas. Besimokant, buvo daug lengviau perprasti dėstomus dalykus kaip visumą, bei matyti didesnį paveikslą. Na, bent jau teorijoje.

Praktikoje buvo kitaip. Kai kuriais atvejai būdavo tarsi mokykloje/universitete kai mokytojas paklausia tavęs klausimo, į kurį tu žinai atsakymą iki tol, kol reikia pasakyti jį prieš visą klasę. Man buvo panašiai, kai, atrodo, jog žinai, tačiau realybė sako priešingai. Todėl manau, kad užduočių sprendimas ir  bendravimas su dėstytoju davė labai daug iš praktinės pusės. Ypač dėl SQL žinių, kurios yra didžiausia mano darbo dalis šiuo metu.

Taip pat verta paminėti, kad kai mokiausi dirbti su Python, tada dar nesupratau šios programavimo kalbos galimybių ir apie ją žinojau tik tiek kiek teko dirbti su įvairiomis bibliotekomis. Tačiau pradėjus mokytis įvairių statistinių bibliotekų, bei mašininio mokyimosi algoritmų supratau, kad tai yra būtent tai kas mane žavėjo dirbant su Facebook reklama ir su SEO. Jau tada žinojau, kad savo karjerą numačiau tikslingai ir vienintelis dalykas kas liko – daug dirbti tikslo link.

Kalbant apie Python, kai mokėmės šio modulio į galvą šovė mintis sukurti algoritmą galintį prognozuoti Vilniaus būstų kainas. Stebėtina, tačiau pavyko tai įgyvendinti, nors ir netobulai, tačiau pavyko. Manau, kad tai yra tai dėl ko aš esu labiausiai patenkintas iš viso kurso, nes pavyko idėją paversti realybe. Tam tikra prasme, tai tarsi antgamtinė galia! (angliškai „superpower“ skamba žymiai geriau…)

Kaip vyko įmonės paieškos? Ar buvo sudėtinga?

Pirmą kartą su darbo paieškom buvo taip sunku. Juokinga, tačiau kol gyvenau Kaune, darbą pavykdavo susirasti per 2-3 savaites. Kol įsidarbinau, užtrukau 4 mėnesius. Kita vertus, turėjau laiko pagilinti žinias, susipažinti su Vilniumi, aplankyti daug įvairių pažintinių takų ir tiesiog, pailsėti nuo visko. Todėl nepasakyčiau, kad buvo labai blogai. Vis dėl to, santaupoms mažėjant jaučiau spaudimą, jog blogiausiu atveju teks ieškoti visiškai paprasto darbo, kad turėčiau bent jau kokias nors pastovias pajamas kol galėsiu susirasti darbą srityje kurioje norėjau.

Kai ieškojau darbo skelbimų, tai dariau tiek per LinkedIn, tiek per įvairius darbo skelbimų portalus. Bandžiau ir MeetFrank programėlę, tačiau ja ir jos funkcionalumu labai nusivyliau. Taip pat vykau ir į Vilnius Coding School organizuotą Tech Mugę. Ir nors pavyko užmegzti porą kokybiškų kontaktų, bei suderinti vieną darbo pokalbį – rezultato jokio nebuvo. Tačiau aplikuojant  į darbo skelbimus, mane atrado viena recruiterė, kuriai aš pasirodžiau kaip puikus kandidatas jos turimam klientui. Įdarbinimo procesas užtruko beveik 2 mėnesius, tačiau tuo metu vis vien stengiausi aplikuoti į kiek įmanoma daugiau vietų. Posakis „Nelaikyk visų savo obuolių vienoje pintinėje“ buvo mano mantra. Tačiau tuo pačiu metu, tarsi žinojau, kad viskas bus gerai. Nuojauta buvo teisi.

Taip pat verta paminėti, kitus dalykus kuriuos dariau aplikuojant į darbo skelbimus:

• Susitvarkiau savo LinkedIn ir stengiausi patirtis aprašyti taip, tarsi nepaisant kur aš atsidurius – aš galėsiu atlikti šias konkrečias funkcijas
• Taip pat susitvarkiau ir savo CV, su kuriuo padėjo dirbti kompetetingi specialistai iš Vilnius Coding School karjeros centro
• Vos tik pamatydavau poziciją, kuri mane iš tiesų domindavo stengdavausi susirasti HR darbuotoją toje įmonėje, ar patį asmenį, kuris paskelbė ta skelbimą per LinkedIn ir parašydavau jiems žinutę. Stengdavausi rašyti paprastai, tiesiai šviesiai ir prie reikalo: “Sveiki, esu Simonas radau jūsų skelbimą, turiu tokios ir tokios patirties, baigiau tokius kursus, noriu pradėti dirbti, galiu nemokamai, kokias galimybes turiu jūsų įmonėje?”
• Taip pat žinojau savo stiprybes, silpnybes, ko noriu ir ko nenoriu. Manau jog konkretumas yra vienas iš sėkmės ingredientų. Būtent tai kad žinojau ko ir kodėl noriu, bei savo norų ribas, leido tinkamai formuluoti žinutes, bendrauti su įmonėm telefonu ir gyvai.

Taip pat visoje šioje paieškoje teko susidurti ir su gyvenimo išdaigom. Kai buvau priimtas į darbą, sekančią savaitę gavau dar 2 pasiūlymus. Buvo juokinga ir šiek tiek piktoka pagalvojus „Kur jūs buvote anksčiau tiek laiko?“. Nepaisant, viskas baigėsi puikiai – gavau tokį darbą, kurio norėjau ir kurio ieškojau.

Ką šiuo metu veikiate įmonėje? Ką dirbate ir ko mokotės?

Šiuo metu dirbu jaunesniuoju duomenų analitiku Danske Bank, o liepą įstojau į valstybės finansuojamas duomenų analitikos magistro studijas. Myliu savo darbą, kiekvieną dieną vis išmokstu kažką naujo, ypač todėl, kad komanda kurioje esu nuolat tobulina procesus ir nėra besikartojančios rutinos. Manau jog atsidūriau puikioje vietoje, ten kur norėjau, ten kur ir turėjau atsidurti.

Pastaruoju metu tenka daug mokytis SQL, bei ieškoti būdų jau nebe kaip kažką padaryti kad veiktų, tačiau kaip tai padaryti efektyviai. Taip pat gilinu žinias ir Tableau.

Ką galėtumėte patarti žmonėms, kurie svajoja apie karjeros keitimą, tačiau nedrįsta dėl įvairių priežasčių (galvoja, jog per vėlu kažką keisti, kad IT įmonėms jie bus per silpni ir pan.) ?

Patarti galėčiau daug, tačiau tai kad tai veikė man, nebūtinai veiks kitiems. Bendrai, manau jog kiekvienas žmogus turėtų atrasti savo kelią. Vis dėl to, galėčiau patarti šiuos dalykus ir skirti laiko jų testavimui, niekada negali žinoti kol nepabandai, gal tai veiks ir jums:

1) Žinoti ko iš tiesų norime ir kodėl. Žinoma, turėti darbą už kurį gerai moka, ar darbą kuris yra populiarus/perspektyvus yra gerai, tačiau už to yra daug svarbesnių dalykų. Paroje yra ~16 valandų kurios mums lieka „atskaičius“ miegą, 9 iš jų praleidžiame darbe, dar grubiai 2-4h praleidžiame tokiems smulkiems darbam kaip važinėjimas į darbą, prausimasis, maisto gaminimas ar kita. Galiausiai liekame su 3-5h kurias galime skirti sau ir kitomis veiklomis, nors po ilgos darbo dienos kartais ne tiek tų jėgų ir lieka.

Darbe mes praleidžiame ir dar praleisime daugiau nei trečdalį savo laiko (neskaičiuojant savaitgalių, taip pat tikiuosi randate kaip atsipalaiduoti ir „išjungti“ darbą kai to reikia!).  Tuo labiau, jei dirbame “šūdiną” darbą, mažai jėgų lieka toms 3-5h, kurios mums lieka kiekvieną dieną. Darbas turi teikti malonumą, kelti įveikiamus iššūkius, suteikti prasmę, bei tarnauti kažkokiam tikslui. Manau jog atsakymas į tokius klausimus tikrai gali prisidėti prie gerų atsakymų:

1. „Ką aš norėčiau daryti jeigu nereikėtų galvoti apie pinigus?“;
2. „Kokie dalykai mane žavi, traukia?“;
3. „Kokios veiklos verčia mane jaustis puikiai ir nesustabdomai? Kada tai buvo įvykę mano gyvenime ir kokiomis aplinkybėmis?“;
4. “Kas darbe man yra svarbiausia ir turi būti? Ką būtų gerai turėti? Be ko galėčiau apsieiti?”;
5. “Kokios yra mano stipriosios ir silpnosios savybės? Kaip jas įvardintų mano draugai, šeimos nariai?”;
6. “Kokias žinias ir įgūdžius aš jau turiu? Ką dar norėčiau išmokti? Ko man reikėtų išmokti siekianti įgyvendinant savo svajones?”.

Visa kita tėra tik “taškų sujungimas” ir radimas tokio sprendimo, kuris patenkins svarbiausius dalykus. Dažnai nėra tobulo sprendimo, tačiau pasirinkus geriausią iš visų tuo metu esančių – jau turime atsparos tašką, nuo kurio galima judėti tolyn, o toliau tereikės papildyti senus atsakymus naujais įgaunant vis daugiau patirties ir priimti vis geresnius sprendimus dėl savo karjeros.

2) Matyti realybę tokią kokia ji yra. Dažnai mes linkę apibendrinti situaciją ir priskirti diagnozę problemai – „keistis jau per vėlu“, „turiu per daug įsipareigojimų“, „esu per senas“, „nieko nesuprasiu“ ir t.t. Tačiau iš tikrųjų, tai tėra aplinkybės, kuriose jūs esate atsidūręs ir kurių kontekste reikia priimti atitinkamus sprendimus.

Jeigu vyresnio amžiaus žmogus galvoja jog neverta keisti karjeros ir tapti programuotoju, nes yra „per senas“ ir jaunesni darbuotojai darbdaviui bus patrauklesni – tai yra tik viena konteksto pusė. Tuo tarpu kita pusė yra tai, jog jūs turite daugiau gyvenimiškos patirties, tikėtina jog turite jau išvystytą darbo etiką, siekiate stabilumo, bei turite įvairios kitos darbinės patirties, kuri gali papildyti naująją programuotojo rolę. Manyčiau jog į visas aukščiau minėtas aplinkybes ir daugelį kitų reikėtų žiūrėti būtent taip, kad tai yra situacija turinti „savų niuansų“, tačiau nėra nei bloga, nei gera.

Vis dėl to, realybę kartais priimti būna sunku, ypač jei ji apsaugo mus nuo didelio darbo ir pastangų, kurias reikėtų dėti siekiant tikslo, nuo diskomforto ir sunkumų kuriuos patirtume ir nuo visų kitų nemalonių dalykų. Tačiau perlipus šį slenkstį, bei žinant ko norime ir kodėl, galime būti tikri jog turime tvirtus pamatus, kurie padės mums dirbant tikslo link.

Manau jog čia puikiai galime įkomponuoti pokyčio formulę apie kurią kažkada sužinojau vienuose mokymuose:

Kur V (Vizija), NES (Nepasitenkinimas esama situacija), nŽ (Kiekvienas veiksmas / žingsnis tikslo link), PP (pasipriešinimas pokyčiui), o Σ (visų veiksmų suma).

Iš esmės šią formulę galima interpretuoti taip: viskas prasideda nuo vizijos – gyvenimo kurio mes norime, bei nepasitenkinimu esama situacija – priežastimi (atsakančia į klausimą „Kodėl?“), kurie verčia (lygiai taip kaip jus verčia eiti į tualetą prispirtas reikalas) imtis veiksmų, jog keistumėte esamą situaciją. Natūralu, jog susidursite su įvairiais iššūkiais ir barjerais – pasipriešinimu pokyčiui. Tačiau kol žinosite, ko norite (vizija), bei turėsite aiškią priežastį kodėl to norite (nepasitenkinimas esama situacija) teliks visada dėti vieną veiksmą po kito, kol visa tai atsvers pasipriešinimą pokyčiui ir įvyks pokytis.

3) Nenuvertinti kiek galime padaryti per  1 valandą, kasdien, per metus laiko. Kartais man atrodo, jog mes esame linkę pervertinti savo galimybes atlikti užduotį per konkretų laiko intervalą ir nuvertinti kiek daug gali padaryti maži dalykai, ilguoju laikotarpiu jei daroma nuolatos. Išmokus paversti laiką savo sąjungininku mes pradedame ne tik gebėti planuoti savo laiką, bet ir vertinti jį, kaip ribotą resursą (koks jis ir yra).

Pagalvokite apie tai, kaip atrodo jūsų diena, nuo to momento kada išjungiate žadintuvą, iki tol kai nueinate miegoti. Kaip viskas atrodo laike? Ar atsikeliate 6:00h, prausiatės 15 minutes, tada per 5 minutes apsirengiate, per 30 minutes pasidarote pusryčius,  6:50 h išeinate iš namų, tada po 2 minučių atvažiuoja autobusas, tada…

Kai aiškiai suprantame kaip atrodo mūsų yprastinė diena, lengviau atrasti laiko tarpus, kuriuose slypi galimybė išnaudoti juos geriau. Pavyzdžiui, jeigu vykstate į darbą viešuoju transportu, o kelionės trukmė yra 30 minučių, jūs kasdien turite valandą išnaudoti tą laiką produktyviai. Per savaitę tai jau yra 5 dienos, per mėnesį vidutiniškai 21, o per metus – 250. Jei kiekvieną kartą, kai jūs važiuotumėte viešuoju transportu ir mokytumėtės programavimo per įvairias mobiliąsias programėles, labai tikėtina, kad susikrautumėte pakankamai žinių, kad galėtumėte pradėti programuoti. Visgi manau realybėje po pirmų poros mėnesių jums atsibostų skaityti ir nuspręstumėte jog būtų pats laikas pradėti programuoti kažką pačiam. Tuo labiau, jog jau turėtumėte teorinius programavimo pagrindus. Tačiau jei ~42 valandos leis jums įgauti pakankamai teorinių žinių, kurios vers pasitikėti savo jėgomis pradėti bandyti programuoti pačiam, kodėl gi ne? Laikas yra mūsų sąjungininkas ir jei tinkamai jį išnaudosime, tikrai judėsime savo tikslų link.

Manau jog taip pat yra ir su tuo laiku, kurį mes turime po savo darbo valandų – visos tos valandos, kurias mes turime, gali būti išnaudotos geriau. Tuo labiau, jog užtenka skirti valandą, pusvalandį ar net mažiau laiko kasdien vardan savo tikslo, kad pasiektume norimų rezultatų. Todėl jei po darbų jaučiatės pavargę, verčiau atraskite būdą, kuris jums leistų pailsėti ir atgauti jėgas, jog galėtumėte kibti į jums svarbius darbus, nesvarbu ar tai bus mokymasis programuoti, antras darbas, projektinė veikla, grojimas ir t.t.

Atrodo, jog mes dažnai užsicikliname daugiau ties tuo kaip kažką daryti, nei tiesiog darymu. Manau jog tikrai nereikia stebuklingų strategijų, išmintingų patarimų ar sėkmės istorijų, kurios atskleistų tinkamiausią, geriausią būdą kaip kažką daryti. Nėra tikslo ieškoti efektyvaus ar gero sprendimo kažką daryti, jeigu nieko nedarai. Todėl jeigu svajojate pakeisti savo karjerą, pradėkite jau šiandien, mažais žingsniukais, kasdien skirdami tam laiko. Verčiau judėkite lėtai, bet užtikrintai savo tikslo link, nei blaškysitės tarp užsidegimo ir nugęsimo, taip ir nepasiekdami rezultato.

 Užbaigčiau viską su James Clear citata:

„Step 1: Know exactly what you want. Have a big vision that is crystal clear.

 Step 2: Know exactly what is true. See reality for what it is and accept the honest facts of the situation.

 Step 3: Be flexible in the way you close the gap between 1 and 2.

 Bold. Rational. Adaptable.“

Simono Linkedin profilis ČIA.

Vidmantė Čižiėnė – dešimt metų praleido komunikacijos srityje, per tą laiką baigė komunikacijos studijas, o vėliau sėkmingai įsidarbino pagal specialybę ir siekė karjeros. Išėjus motinystės atostogų, Vidmantė suprato, kad pasikeitė ir neprivalo matyti pasaulio taip pat, kaip jį matė būdama devyniolikos tad nusprendė išbandyti save IT srityje. Baigė Vilnius Coding School dieninius Duomenų analitikos mokymus, dabar dirba Jaunesniąja Duomenų inžiniere įmonėje CarVertical.

Koks Jūsų profesinis kelias iki mokymų? Kokioje srityje dirbote?

Dešimt metų studijavau ir dirbau komunikacijos srityje. Tą dešimtmetį pradėjau kaip komunikacijos mokslų studentė Vilniaus universitete, o paskutinius tris metus dirbau Lietuvos laisvosios rinkos instituto komunikacijos vadove. 

Po mokyklos nelabai žinojau, ką studijuoti, ką konkrečiai norėčiau dirbti. Pasirinkau studijas VU Komunikacijos fakultete tik todėl, kad tuo metu domėjausi literatūra ir labiau norėjau rašyti nei skaičiuoti. Dar norėjau plėsti akiratį, išbandyti įvairias veiklas, sutikti daug žmonių, keliauti ir t.t. Dėl šito buvau teisi – komunikacijos sritis yra labai platus langas į pasaulį.

2007 metais susikūriau „Facebook“ profilį, tuo metu su mainų programa studijavau Olandijoje, tačiau tada socialiniame tinkle neradau nei vieno savo draugo iš Lietuvos. Maždaug po metų Lietuvą pasiekė „Facebook’o“ cunamis, na, dar ir ekonominė krizė. Komunikacija iš esmės ir labai greitai pasikeitė, iš laikraščių visi perlipo į internetą. Į internetą perlipo ir komunikacijos specialistai. Atsimenu, kartais siunčiant naujienlaiškį reikdavo pačiai pakrapštyti html kodą. Tas kodas atrodydavo kaip pasaulio pabaiga. Tada turbūt pirmą kartą dingtelėjo, kad reikia investuoti į IT įgūdžius, nes greitai nebeužteks mokėti naudotis Microsoft Word.

Tačiau labiau nei tech sritis, tada mane viliojo keisti pasaulį. Amsterdamo universitete įgijusi komunikacijos mokslų magistro laipsnį į Lietuvą grįžau aiškiai žinodama, kad noriu dirbti su į socialinius pokyčius nukreiptų projektų komunikacija. Tuo ir užsiėmiau, kartu su kolegomis skatinome žmones labiau domėtis ekonomika, valstybės valdymu ir biudžetu. Kažkam atrodys elementaru, bet Lietuvoje dar daug žmonių nežino, kad valstybės biudžetas surenkamas iš dirbančių žmonių mokamų mokesčių.

Kodėl nusprendėte dalyvauti programoje ir mokytis programuoti?

Išėjau motinystės atostogų, kaip Lietuvoje tai vadinama. 

Jei nebūčiau padariusi pertraukos turbūt ir toliau dirbčiau komunikacijos srityje. Kai įsisuki į darbus nelieka tiek jau daug laiko pamąstymams, kuo aš norėčiau būti, ar gal prieš užmiegant pasimokius programuoti? 

Stumdydama parke vežimėlį turėjau laiko pagalvoti. Pirmiausia, pripažinau pati sau, kad pasikeičiau ir neprivalau matyti pasaulio taip pat, kaip jį mačiau būdama devyniolikos.

Pasikeitė ir mano poreikiai. Savo užgyventus vadybinius, laiko planavimo ir visus kitokius gebėjimus šimtu procentų taikau įgyvendindama šeimos projektus. Norėjau, kad darbe būtų daugiau konkretumo, rezultatyvumo ir mažiau vadybos.

Kaip sekėsi mokymuose? Kokių žinių ir įgūdžių įgijote?

Vilnius Coding School pasirinkau duomenų analitikos kursą, kur mokiausi duomenų bazių užklausų SQL kalbos, dirbti su duomenų analizės ir vizualizavimo įrankiu Tableau ir programuoti Python programavimo kalba. Adrenalino buvo nemažai, tačiau visas užduotis įveikiau sklandžiai ir buvau puikiai įvertinta. Didžiulis pliusas, kad mokytojai ateina tiesiai iš savo darbo, visada gali paklausti, o kaip visa tai veikia praktikoje?

Tačiau svarbiausia, ką davė intensyvūs mokymai po aštuonias valandas kasdien yra realus testas prieš kardinaliai keičiant karjeros kryptį, ar tikrai IT tau tinka, suvokimas kaip atrodys darbas. Tokiame „bootcamp’e“ labai lengva pasimatuoti IT, tačiau realūs įgūdžiai atsiranda jau užvėrus mokyklos duris, susiradus praktikos ar darbo vietą, toliau mokantis savarankiškai.

Kaip vyko įmonės paieškos? Ar buvo sudėtinga?

Darbo intensyviai ieškojau šešias savaites, taigi sakyčiau neilgai. Tačiau į paieškas žiūrėjau labai rimtai – kaip į darbą. Man tinkamų darbo skelbimų su žiburiu nereikėjo ieškoti, jų išties buvo daug – nuo projektų vertinimo, komunikacijos efektyvumo, vartotojų elgsenos analizės iki programavimo. Pagrindinis kriterijus buvo, kad naujame darbe galėčiau pritaikyti naujai įgytus analitinius ir tech įgūdžius ir dirbti su duomenimis. Džiugino tai, kad įmonės į mane žiūrėjo palankiai, netgi be patirties patekdavau į antrą etapą. Tačiau priimant galutinį sprendimą, patirtis vis dėlto būdavo lemiantis kriterijus. 

Šiuo metu dirbu didžiulį naudotų automobilių istorijos duomenų registrą kuriančioje „blockchain“ įmonėje „carVertical“. Vilnius Coding School Karjeros centro darbuotojai ne tik padėjo pasiruošti darbo paieškai, bet ir patys aktyviai ieškojo man darbo. Jie ir atvedė mane į „carVertical“.  

Trumpai, viskas buvo taip. Gavau programavimo užduotį, atlikau, pakvietė į interviu, pakalbėjome ir pakvietė dirbti kartu. O jei detaliau: užduočiai turėjau skirti pilną darbo savaitę, kad nuo nulio išmokčiau tai, ko reikia užduočiai atlikti, parašyčiau penkiasdešimt kodo eilučių ir kad mane pakviestų į pokalbį. Todėl laikas yra vienas tų resursų, kurio persikvalifikavimui reikia skirti labai daug. Labai svarbus ir šeimos palaikymas, nes tą laiką nuvagi ne iš ko kito, o iš pačių mylimiausių. 
Taip pat esu labai dėkinga ir Python dėstytojui Juozapui, kuris ir pasibaigus kursams kantriai atsakinėjo į visus iškylančius klausimus.

Ką šiuo metu veikiate įmonėje? Ką dirbate ir ko mokotės?

Šiuo metu „carVertical“ esu jaunesnioji duomenų inžinierė: programuoju su Python ir rūpinuosi, kad įvairūs automobilių eksploatacijos duomenys atsidurtų jiems skirtose lentynėlėse. Automobilio „pėdas“ sekame dvidešimtyje šalių, todėl duomenų srautas yra didžiulis. Bet būtent dėl to kiekvienas turintis ar norintis pirkti naudotą mašiną gali sužinoti, ar užsienyje buvo autoįvykių, kokia kitose valstybėse buvo fiksuojama rida, ar tikėtina, kad ji Lietuvoje suklastota. 

Kiekviena diena yra iššūkis, bet kai šalia draugiški ir patyrę kolegos, niekas nebaisu. Dirbdama savo naująjį darbą jaučiuosi kaip vaikas žaidimų aikštelėje. Dar daug kur reikia užlipti, saugiai nučiuožti, kartais pargriūti ir paliūdėti, bet daugiausia čia – vaikiško atradimų džiaugsmo. 

Ką galėtumėte patarti žmonėms, kurie svajoja apie karjeros keitimą, tačiau nedrįsta dėl įvairių priežasčių (galvoja, jog per vėlu kažką keisti, kad IT įmonėms jie bus per silpni ir pan.) ?

Karjera pasikeičia, kai pats ją pakeiti. Tačiau „shortcut’o“ čia nėra. Žinios ir įgūdžiai atsiranda tik mokantis ir dirbant, o tai ilgalaikis procesas. Reikia nusiteikti tam procesui tiek psichologiškai, tiek finansiškai. Tačiau galingiausias ginklas čia yra noras. Manau, tą mato ir darbdaviai ir jie tikrai dažnai yra linkę pasirinkti tą, kuris labiau nori, o ne tą, kuris šiuo metu gali daugiau. 

Vidmantės Linkedin profilis ČIA.

Savo karjerą IT srityje – Aleksandra Stančikiene – pradėjo skambučių centre, po septynerių metu darbo įmonė, kurioje dirbo traukėsi iš Lietuvos. Persvarsčiusi savo galimybes rinkoje bei vedama vis dažniau girdimo termino „BIG DATA“ Aleksandra atsidūrė Vilnius Coding School klasėje – baigė Duomenų Analitikos vakarinius mokymus, dabar dirba Junior BI developer įmonėje “Lietuvos Geležinkeliai”.

Koks Jūsų profesinis kelias iki mokymų? Kokioje srityje dirbote?

Dirbau IT srityje plačiąja prasme – skambučių centre. Šioje srityje dirbau ir siekiau karjeros 7 metus.

Kodėl nusprendėte dalyvauti programoje ir mokytis duomenų analitikos?

Dabar atrodo, kad viskas taip natūraliai susiklostė – it taip ir turėjo būti. Įmonė, kurioje dirbau, traukėsi iš Lietuvos. Dalis darbuotojų, jų tame tarpe ir aš, turėjo galimybę pereiti į kitą įmonę, tačiau šio pasiūlymo atsisakiau. Teko persvarstyti, savo vertę rinkoje. Bandžiau įsivaizduoti, kad kitą kartą galimybės pereiti kitur nebus ir kaip lengva ar sunku bus susirasti kitą darbą? Kita vertus, pradėjau labai smarkiai abejoti, ar kelias, kuriuo einu yra tas, kuriame noriu likti. Teko pripažinti, kad darbas nebebuvo toks įtraukiantis ir motyvuojantis.

Tad taip po truputį, vis dažniau išgirsdama terminą BIG DATA atkeliavau į Vilnius Coding School 🙂

Kaip sekėsi mokymuose? Kokių žinių ir įgūdžių įgijote?

Sekėsi, manau, tikrai labai neblogai, buvau motyvuota. Pats mokymosi laikotarpis, suteikė labai daug teigiamų emocijų. Jaučiau, kad laiką išnaudoju labai prasmingai. Galbūt dėl to, kad mokiausi, nes pati to norėjau, o ne dėl to, kad reikėjo.

Smarkiai patobulinau SQL ir Tableau žinias, bet akcentą visgi dėčiau programavimui. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad to mokysiuosi. Dar didesnę nuostabą kėlė tai, kad programavimas nebuvo„raketų moklsas“, kaip atrodė anksčiau. 🙂

Kaip vyko įmonės paieškos? Ar buvo sudėtinga?

Vilnius Coding School Karjeros centro darbuotojai labai pagelbėjo kuriant CV, bet darbo ieškojau savarankiškai. Tarpais buvo sunku, matyt, bedarbystė toks laikas. Ir sezonas nebuvo dėkingas – vasara, visi atostogauja. Interviu pasitaikydavo vienas kitas. Viskas pasikeitė rudenį, pagausėjo siūlymų. O štai Spalį jau turėjau darbą. 🙂

Ką šiuo metu veikiate įmonėje? Ką dirbate ir ko mokotės?

Dirbu junior BI developer pozicijoje. Pagrinde dirbu su Power BI analitikos ir vizualizacijos įrankiu, SQL. Rengiu ataskaitas ir jas vizualizuoju. Mokausi duomenų modeliavimo ir ateityje norėčiau gilintis į ETL procesus.

Ką galėtumėte patarti žmonėms, kurie svajoja apie karjeros keitimą, tačiau nedrįsta dėl įvairių priežasčių (galvoja, jog per vėlu kažką keisti, kad IT įmonėms jie bus per silpni ir pan.) ?

Manau motyvacija ir pasitikėjimas savimi paverčia kiekvieną tokį atvejį sėkmės istorija. Svarbiausia pradėti ir tikėti, o paskui viskas klostosi taip, kaip jūs norite. Galbūt klišės, bet jos veikia! 🙂

Aleksandros Linkedin profilis ČIA.