Vidmantė Čižiėnė – dešimt metų praleido komunikacijos srityje, per tą laiką baigė komunikacijos studijas, o vėliau sėkmingai įsidarbino pagal specialybę ir siekė karjeros. Išėjus motinystės atostogų, Vidmantė suprato, kad pasikeitė ir neprivalo matyti pasaulio taip pat, kaip jį matė būdama devyniolikos tad nusprendė išbandyti save IT srityje. Baigė Vilnius Coding School dieninius Duomenų analitikos mokymus, dabar dirba Jaunesniąja Duomenų inžiniere įmonėje CarVertical.

Koks Jūsų profesinis kelias iki mokymų? Kokioje srityje dirbote?

Dešimt metų studijavau ir dirbau komunikacijos srityje. Tą dešimtmetį pradėjau kaip komunikacijos mokslų studentė Vilniaus universitete, o paskutinius tris metus dirbau Lietuvos laisvosios rinkos instituto komunikacijos vadove. 

Po mokyklos nelabai žinojau, ką studijuoti, ką konkrečiai norėčiau dirbti. Pasirinkau studijas VU Komunikacijos fakultete tik todėl, kad tuo metu domėjausi literatūra ir labiau norėjau rašyti nei skaičiuoti. Dar norėjau plėsti akiratį, išbandyti įvairias veiklas, sutikti daug žmonių, keliauti ir t.t. Dėl šito buvau teisi – komunikacijos sritis yra labai platus langas į pasaulį.

2007 metais susikūriau „Facebook“ profilį, tuo metu su mainų programa studijavau Olandijoje, tačiau tada socialiniame tinkle neradau nei vieno savo draugo iš Lietuvos. Maždaug po metų Lietuvą pasiekė „Facebook’o“ cunamis, na, dar ir ekonominė krizė. Komunikacija iš esmės ir labai greitai pasikeitė, iš laikraščių visi perlipo į internetą. Į internetą perlipo ir komunikacijos specialistai. Atsimenu, kartais siunčiant naujienlaiškį reikdavo pačiai pakrapštyti html kodą. Tas kodas atrodydavo kaip pasaulio pabaiga. Tada turbūt pirmą kartą dingtelėjo, kad reikia investuoti į IT įgūdžius, nes greitai nebeužteks mokėti naudotis Microsoft Word.

Tačiau labiau nei tech sritis, tada mane viliojo keisti pasaulį. Amsterdamo universitete įgijusi komunikacijos mokslų magistro laipsnį į Lietuvą grįžau aiškiai žinodama, kad noriu dirbti su į socialinius pokyčius nukreiptų projektų komunikacija. Tuo ir užsiėmiau, kartu su kolegomis skatinome žmones labiau domėtis ekonomika, valstybės valdymu ir biudžetu. Kažkam atrodys elementaru, bet Lietuvoje dar daug žmonių nežino, kad valstybės biudžetas surenkamas iš dirbančių žmonių mokamų mokesčių.

Kodėl nusprendėte dalyvauti programoje ir mokytis programuoti?

Išėjau motinystės atostogų, kaip Lietuvoje tai vadinama. 

Jei nebūčiau padariusi pertraukos turbūt ir toliau dirbčiau komunikacijos srityje. Kai įsisuki į darbus nelieka tiek jau daug laiko pamąstymams, kuo aš norėčiau būti, ar gal prieš užmiegant pasimokius programuoti? 

Stumdydama parke vežimėlį turėjau laiko pagalvoti. Pirmiausia, pripažinau pati sau, kad pasikeičiau ir neprivalau matyti pasaulio taip pat, kaip jį mačiau būdama devyniolikos.

Pasikeitė ir mano poreikiai. Savo užgyventus vadybinius, laiko planavimo ir visus kitokius gebėjimus šimtu procentų taikau įgyvendindama šeimos projektus. Norėjau, kad darbe būtų daugiau konkretumo, rezultatyvumo ir mažiau vadybos.

Kaip sekėsi mokymuose? Kokių žinių ir įgūdžių įgijote?

Vilnius Coding School pasirinkau duomenų analitikos kursą, kur mokiausi duomenų bazių užklausų SQL kalbos, dirbti su duomenų analizės ir vizualizavimo įrankiu Tableau ir programuoti Python programavimo kalba. Adrenalino buvo nemažai, tačiau visas užduotis įveikiau sklandžiai ir buvau puikiai įvertinta. Didžiulis pliusas, kad mokytojai ateina tiesiai iš savo darbo, visada gali paklausti, o kaip visa tai veikia praktikoje?

Tačiau svarbiausia, ką davė intensyvūs mokymai po aštuonias valandas kasdien yra realus testas prieš kardinaliai keičiant karjeros kryptį, ar tikrai IT tau tinka, suvokimas kaip atrodys darbas. Tokiame „bootcamp’e“ labai lengva pasimatuoti IT, tačiau realūs įgūdžiai atsiranda jau užvėrus mokyklos duris, susiradus praktikos ar darbo vietą, toliau mokantis savarankiškai.

Kaip vyko įmonės paieškos? Ar buvo sudėtinga?

Darbo intensyviai ieškojau šešias savaites, taigi sakyčiau neilgai. Tačiau į paieškas žiūrėjau labai rimtai – kaip į darbą. Man tinkamų darbo skelbimų su žiburiu nereikėjo ieškoti, jų išties buvo daug – nuo projektų vertinimo, komunikacijos efektyvumo, vartotojų elgsenos analizės iki programavimo. Pagrindinis kriterijus buvo, kad naujame darbe galėčiau pritaikyti naujai įgytus analitinius ir tech įgūdžius ir dirbti su duomenimis. Džiugino tai, kad įmonės į mane žiūrėjo palankiai, netgi be patirties patekdavau į antrą etapą. Tačiau priimant galutinį sprendimą, patirtis vis dėlto būdavo lemiantis kriterijus. 

Šiuo metu dirbu didžiulį naudotų automobilių istorijos duomenų registrą kuriančioje „blockchain“ įmonėje „carVertical“. Vilnius Coding School Karjeros centro darbuotojai ne tik padėjo pasiruošti darbo paieškai, bet ir patys aktyviai ieškojo man darbo. Jie ir atvedė mane į „carVertical“.  

Trumpai, viskas buvo taip. Gavau programavimo užduotį, atlikau, pakvietė į interviu, pakalbėjome ir pakvietė dirbti kartu. O jei detaliau: užduočiai turėjau skirti pilną darbo savaitę, kad nuo nulio išmokčiau tai, ko reikia užduočiai atlikti, parašyčiau penkiasdešimt kodo eilučių ir kad mane pakviestų į pokalbį. Todėl laikas yra vienas tų resursų, kurio persikvalifikavimui reikia skirti labai daug. Labai svarbus ir šeimos palaikymas, nes tą laiką nuvagi ne iš ko kito, o iš pačių mylimiausių. 
Taip pat esu labai dėkinga ir Python dėstytojui Juozapui, kuris ir pasibaigus kursams kantriai atsakinėjo į visus iškylančius klausimus.

Ką šiuo metu veikiate įmonėje? Ką dirbate ir ko mokotės?

Šiuo metu „carVertical“ esu jaunesnioji duomenų inžinierė: programuoju su Python ir rūpinuosi, kad įvairūs automobilių eksploatacijos duomenys atsidurtų jiems skirtose lentynėlėse. Automobilio „pėdas“ sekame dvidešimtyje šalių, todėl duomenų srautas yra didžiulis. Bet būtent dėl to kiekvienas turintis ar norintis pirkti naudotą mašiną gali sužinoti, ar užsienyje buvo autoįvykių, kokia kitose valstybėse buvo fiksuojama rida, ar tikėtina, kad ji Lietuvoje suklastota. 

Kiekviena diena yra iššūkis, bet kai šalia draugiški ir patyrę kolegos, niekas nebaisu. Dirbdama savo naująjį darbą jaučiuosi kaip vaikas žaidimų aikštelėje. Dar daug kur reikia užlipti, saugiai nučiuožti, kartais pargriūti ir paliūdėti, bet daugiausia čia – vaikiško atradimų džiaugsmo. 

Ką galėtumėte patarti žmonėms, kurie svajoja apie karjeros keitimą, tačiau nedrįsta dėl įvairių priežasčių (galvoja, jog per vėlu kažką keisti, kad IT įmonėms jie bus per silpni ir pan.) ?

Karjera pasikeičia, kai pats ją pakeiti. Tačiau „shortcut’o“ čia nėra. Žinios ir įgūdžiai atsiranda tik mokantis ir dirbant, o tai ilgalaikis procesas. Reikia nusiteikti tam procesui tiek psichologiškai, tiek finansiškai. Tačiau galingiausias ginklas čia yra noras. Manau, tą mato ir darbdaviai ir jie tikrai dažnai yra linkę pasirinkti tą, kuris labiau nori, o ne tą, kuris šiuo metu gali daugiau. 

Vidmantės Linkedin profilis ČIA.